Birželio 20-oji. Pusė vienuolikos vakaro. Lietus pila, švelniai tariant, kaip iš kiauro surūdijusio kibiro. Prietemoje sėdžiu ant palangės įsisupus į pledą ir apsitaisius vilnonėm kojinėm - tiesiog paskutinis vasaros mados klyksmas. Vienintelis, kas sušildo, tai ištikimas imbierinės arbatos puodelis. Sad. Beveik emo. Tokiais tamsiais ir šlapiais vakarais ir pradeda lįsti į galvą visokios egzistencinės mintys. Kažkodėl šįvakar pradėjau galvoti apie senus draugus.
Smagu turėti tokių draugų, su kuriais visada gera grįžti. Nesvarbu kur, svarbu, kad kartu. Jie nušviečia niūrias dienas kaip ryto saulė pro užuolaidų plyšį ( gal kiek ir patetiškai skamba, bet yra kaip yra). Atrodo, kad be jų tiesiog neįmanoma išgyventi bent savaitės ar išlipti ta koja iš lovos. Džiaugiesi ir nesirūpini niekuo, tarsi vaikas, bėgantis su muilo burbulais. Tik staiga pūkšt – ir nėra burbulo. Vieno, antro, trečio. O tada dar žiūrėk ir zuikį pagavai. Tai tampa blogiausia diena gyvenime. Vos ne dangus griūva. O va taip va ir su draugas: nei nepastebi kaip vienas po kito dingsta, kaip lietaus nuplauti. Taip sakant, „atsisijoja“.
Tikriausiai manęs esama tikros naivuolės, nes tikrai nesuprantu, kodėl taip vyksta. Sako, tai – natūralus procesas. Sutinku, neįmanoma išlaikyti to paties tvirto draugų rato visą gyvenimą, net ir buvę patys geriausi draugai nutolsta ir tampa tik pažįstamais. Dar gerai, jei gatvėje nepraeina kaip pro oro stulpą. Nors būna ir tokių. Ir tada pasidaro tikrai skaudu. Bet baisiausia ne tai. Kai aplanko pats nemaloniausiais ir logiškai nepaaiškinamas savigraužos, jog galbūt nepadarei visko, ką galėjai, kad išsaugotum ir išlaikytum gyvybingą tą ryšį, jausmas, va tada jau tikrai nėra kur dėtis. Net jei ir pats draugas nerodo visiškai jokio noro ir nededa net minimalių pastangų į draugystę, kažkokia niekšingai įkyri kaltė vis tiek persekioja ir neduoda ramybės. Ar čia tik man vienai taip? Ar tokie jausmai pagrįsti? Nežinau. Gerai tik tai, kad tokia savigrauža nėra nuolatinė, o užeina tik bangom. Tikriausiai reikia pasistengti, kad tik per dažnai nebanguotų? M?
Bet vis tiek.. Ar yra vaistų? Daugelis, manau, pasakytų: „- Nauji draugai.“ Nauji draugai tikrai praskaidrina nuotaiką ir užpildo tuštumą. Kai kurie iš jų lieka amžini. Šaunu. Tik įprotis romantizuoti praėjusį laiką kirba kiekviename iš mūsų – vienuose ryškiau, kituose – užsimaskavęs.
Ką padarysi.. Laimei, visada bus kažkas grįžti su saule. O tas prakeiktas lietus kada nors vis tiek baigsis.
Su meile ir vilnonėm kojinėm,
Rūta
