http://www.youtube.com/watch?v=qrO4YZeyl0I
Mirtis yra tai, kas atsitinka kasdien ir gali atsitikti su kiekvienu: vieni gyvena, kiti miršta, merdi, o gyvenimas tęsiasi. Mirtis - vyraujanti būties forma (jei tikėtume Lietuvos statistikos departamentu, mūsų šalyje žmonės dažniau miršta nei gimsta), tai nėra pabaiga, o tiesiog kitas etapas. Tikite tuo? Aš – ne. Taigi, pripažinkime ir susitaikykime: po mirties nėra nieko. Aišku, niekas nėra tuo garantuotas, tačiau dėdė Nyčė tuo nuoširdžiai tikėjo, o aš dažniausiai pasitykiu tokiais rimtais vyrais. „Dievas mirė,“ – pasakė Nyčė. „Nyčė mirė,“ – pasakė Dievas. Atsiprašau, čia jau mano sublimuoti lyriniai nukrypimai.
Šiandien aš norėčiau papasakoti jums apie savo mirtį. Aš miriau šiandien, savo buto virtuvėje, valgydama virtinius. Intriguoja? Galiu papasakoti dar daugiau: tai nėra taip skaudu, kaip mes visi įsivaizduojame. Tik neišsigąskit dėl Dievo meilės, leopardai. ;) Juk jokiu būdu nesiekiu, kad patirtumėt katarsį. Miriau ne aš, mirė daug daugiau nei aš - mirė meilė. Ar jūs, kada nors stebėjote meilės mirtį, ar tiesiog nekreipdavote į tai dėmesio ir toliau sau gyvenate laimingai? O meilė miršta visada skirtingai: kartais greitai sudega, kartais ilgai kankina įsimylėjėlius, kol jie ją pribaigia, o kartais tiesiog miršta virtuvėje.
Buvo graži, saulėta, tačiau vėsoka diena (-20 laipsnių). Jis ir ji sėdėjo šiltoje virtuvėje ir pietavo. Jai buvo liūdna, o per MTV rodė Lady Gagos „Bad romance“. Šios dainos aš ir seniau nemėgau, bet tada ji atrodė dar beviltiškesnė. Pirmą kartą pastebėjau, kad klipe reklamuojama „Nemiroff“ degtinė, nuo to pasidarė bloga (vis dar gyvi prisiminimai apie išleistuvių nuotykius su balta). O jis nieko nesakydamas žiūrėjo tai į lėkštę, tai į televizorių. Ji irgi valgė ir tylėjo. Žinot, pirmas meilės mirties požymis – tyla. Liguista tyla valgant, tvarkant, plaunant ar šiaip atliekant kokį buitiškiausią elementariausią darbą. Žmogus neišvengiamai susiduria su buitimi, lygiai taip pat kaip ir su mirtimi. Meilės mirtimi. Buities, Lady Gagos ir tylos mišinys pavojingesnis už atominę bombą. Jis panašiai sprogsta, tik niekas išskyrus meilę nežūva, užtai visi aplinkui lieka sužaloti. Ypač stipriai tokio sprogimo metu žalojama psichika: visam laikui lieka įspūdis, kad tai buvo iš tikrųjų, kaip dainavo Gaga, „bad romance“.
Praėjus kokiai valandai po įvykio ji gulėjo sustingusi, apimta siaubo, kaip nusikaltėlis- suicide bomber, suvokęs savo padėtį. Bet per vėlu.. Žuvo daugiau nei 1460 „meiliūkščių“ – tiek dienų jie buvo kartu – ir jis nebegrįš, kaip kadaise grįždavo su gėlėm ir meile.. Nes gėlėms užsidirbti reikia perskaityti civilinės, konstitucinės, romėnų, administracinės, baudžiamosios ir t.t. teisės kodeksus, o meilę nužudė ji.
Kaip jūs tikriausiai supratote, ši EMOcionali istorija ne apie paprastą mirtį, o nužudymą. Bet kuriuo atveju mortui sepulti sint: mirusiuos reikia palaidoti.
Labanakt. Aš vis tiek lauksiu. Nors žmonės negali prisikelti, juk gali būti , kad meilė sugeba tai?
2010-01-25
2010-01-14
Phobos ir Eleos
Anot visų geriausiai žinomo ir „pačio patikimiausio“ informacijos šaltinio, kuris visuomet patalkina atliekant bet kokį mokslinį darbą, ir šiaip, žino viską, Wikipedia‘os, baimė – „tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės.“ Jau baisu? Man tai ne, kadangi nesiruošiu mintyti apie visokius rimtus psichologinius froidinius dalykėlius (čia mano kolegės Emo arkliukas), o tiesiog ketinu išreikšti savo nusistebėjimą padaro, dėl nepaaiškinamų priežasčių pavadinto homo sapiens, psichologinėm keistenybėm.
Čia kurią dieną sumąsčiau pagoogle‘int apie fobijas ir paieškot jų sąrašiuko. Įvedžiau į paiešką. Radau. Sumąsčiau visą tą informaciją nusikopijuot į Word‘ą. Nukopijavau. Lyg ir tvarka. Tada suskaičiavau puslapius... Ar žinojot, kad žmonija turi išsigalvojusi visus 12 Word’o puslapių pačių keisčiausių ir kvailiausių fobijų? Netikit? Tikra tiesa.
Žinoma, negalėčiau būti tokia cinikė ir tyčiotis iš žmonių, kankinamų nukleomitufobijos, viginitifobijos, nekrofobijos etc (verčiu: branduolinio ginklo, išprievartavimo, mirusiųjų baimės), BET... Savo asmenine nuomone grindžiu teiginį, kad pradėję bodėtis kasdienine buitimi žmonės paspaudžia fantazijos mygtuką ir išradingai susigalvoja kokią baimę su intencija „Imkit mane, ir užjauskit!” Tikrai labai įdomu, kokia vaikytės trauma galėjo sukelti minčių, smeigtukų, debesų ar plaukų baimę?! Tokie teiginiai duoda peno interpretacijoms. Pasvarstykime. Tarkim, kartą gyveno mažas berniukas, kuriam mama buvo prigrąsinus, kad, jei jis galvos, kas vakarą Baubas nukirps jam po plaukų sruogą. Arba gąl berniuką traumavo pasaka “Dangus griūva”? M? Ką manot?
Šiaip žmonės iš prigimties mazochistai visą gyvenimą siekiantys stiprių, išgrynintų pojūčių. Arba kaip gerb. Aristotelis pasakytų: besistengiantys sukurti save pajusdami phobos ir eleos, nuvesiančius į išganytąjį katarsį. O kam to reikia? Apsisunkinti neverta. Juk katarsis tik dar viena nuobodi teorinė sąvoka.
Tad liaukitės baiminęsi. Palikit savo fobijas giliai nukištas apdulkėjusiuose užmaršties stalčiuose. Ir drąsiai ženkit nebijodami statyti kojos.
Somnifobijos nekamuojama neriu į Jo Didenybės Miego karalystę.
Drąsių sapnų!
Rūta :*
P.S. mylimiems leidėjams linkiu atsipūtus keliaut į mikroekonomiką ir nepasiduoti V.G. Vėjo Malūnams.
neredaguota. dauk klaidu
mano bemiegiai moksliukai leopardai,
šiandien aš jums seksiu pasaką apie žmogų, kuris yra tokia bjaurybė, toks nuostabus šūdo malimo prietaisas, kuris negali vienas sau ramiai nieko nedaryt, tinginiaut ar šunybes visokiausias krėst. Jam mat reikia sociumo, kompanijos. Būna, kad sėdi tas jo draugas/ė (autorės pasisako už lyčių lygybę) bando mokytis, kažkokios informacijos ieško apie ekonominės minties teoriją (arba oriflame kosmetiką renkas, o viršelis baisus, su ledo princu Pliuščenko). Vienu žodžiu draugas bando, stengiasi. O tas šakalas įsikūręs netoliese, gretimoj lovoj, rašinėja visokias nesąmones į Internetą ir dar tyčiojasi, siūlydamas kokį filmą pažiūrėt ar dar ką nedoro nuveikti: visais įmanomais būdais bando išvesti iš teisingo kelio. Ir nežino vargšas, bandantis mokytis, ką jam daryti, turi pasirinkti.. Taigi šiandien (o tiksliau šianakt) pagrindinė tema, jaudinanti mano protą jau nuo vakar - pasirinkimo problema. Kodėl? Ogi todėl, kad mes, 2/3 šimtas vienuolikto kambario gyventojų ir 1/3 niujorko barako kažkelinto (nesu kompetentinga)kambario filologių vakar buvom kine. Ir žiūrėjom mes keistai nuostabų/nuostabiai keistą "Daktaro Parnaso fantazariumą".
Filmas be galo siurealistinis, todėl gali patikti tikrai ne visiems. Nors iš pradžių ir atrodo, kad tai dar viena Holivudo graži pasakėlė vaikučiams prieš miegą, šis pirmas ispūdis dingsta, kai pradedi jausti, kad esi įtraukiamas į fantazijų pasaulį. Nuo to darosi baisu. Filmas, parodantis skirtingų žmonių vaizduočių žaidimą, siurbia žiūrovo vaizduotę. Sėdi gal penkiolika žmonių be vaizduočių kino salėje ir bijodami kvėpuoti stebi, kas bus toliau. Kraupus vaizdas turėtų būti iš šalies. Maža to, kad siužetas užburia, aktorių aš net negaliu pavadint aktoriais, nes jie nevaidino, o gyveno. Bent jau aš patikėjau (nors mimetinio tikrovės vaizdavimo tikrai nebuvo ir iki realizmo filmo kūrėjams labai toli). Johnny Depp, Jude Law, Colin Farrel, filmavęsi šitame filme (kaip vėliau aš sužinojau, be jokio atlyginimo) papildo ir tęsia paskutinį Heath'o Ledgerio vaidmenį taip, kad pradedi tikėti, jog tai vienas personažas, veidmainis ir sukčius, turintis keletą skirtingų veidų skirtingoms situacijoms. O kiek veidų turit Jūs? O kiek veidų turiu aš? M? Kokį iš jų Jūs/aš/mes pasirinksim rytojui?
Frazė"A film from Heath Ledger friends", rodoma filmo pabaigoje, verčia susimąstyti apie tai, koks trumpas buvo Heath'o Ledger'io gyvenimas. Galbūt jis net nespėjo parodyti viso savo talento . Liūdna.
Keletas pastabų:
1 Psichoanalitikai teigia, kad bet kokia kūryba yra slaptų troškimų ir fantazijų sublimacija. Klausimas: kokie gi tie Terry Gilliam'o fantazijos, jei šis filmas nėra fantazija, o tiktai sublimuotas surogatas?Bijau net apie tai pagalvoti.
2 Primygtinai prašau, jei sugalvosit žiūrėti šį filmą kinoteatre, nieko nevartokite. Turiu omeny alų, vyną, romą, sangriją ir šiaip siūlyčiau net nerūkyti, nes fimas gali sužaloti jūsų švelnią psichiką.
3.Gaila Heath'o.
šiandien aš jums seksiu pasaką apie žmogų, kuris yra tokia bjaurybė, toks nuostabus šūdo malimo prietaisas, kuris negali vienas sau ramiai nieko nedaryt, tinginiaut ar šunybes visokiausias krėst. Jam mat reikia sociumo, kompanijos. Būna, kad sėdi tas jo draugas/ė (autorės pasisako už lyčių lygybę) bando mokytis, kažkokios informacijos ieško apie ekonominės minties teoriją (arba oriflame kosmetiką renkas, o viršelis baisus, su ledo princu Pliuščenko). Vienu žodžiu draugas bando, stengiasi. O tas šakalas įsikūręs netoliese, gretimoj lovoj, rašinėja visokias nesąmones į Internetą ir dar tyčiojasi, siūlydamas kokį filmą pažiūrėt ar dar ką nedoro nuveikti: visais įmanomais būdais bando išvesti iš teisingo kelio. Ir nežino vargšas, bandantis mokytis, ką jam daryti, turi pasirinkti.. Taigi šiandien (o tiksliau šianakt) pagrindinė tema, jaudinanti mano protą jau nuo vakar - pasirinkimo problema. Kodėl? Ogi todėl, kad mes, 2/3 šimtas vienuolikto kambario gyventojų ir 1/3 niujorko barako kažkelinto (nesu kompetentinga)kambario filologių vakar buvom kine. Ir žiūrėjom mes keistai nuostabų/nuostabiai keistą "Daktaro Parnaso fantazariumą".
Filmas be galo siurealistinis, todėl gali patikti tikrai ne visiems. Nors iš pradžių ir atrodo, kad tai dar viena Holivudo graži pasakėlė vaikučiams prieš miegą, šis pirmas ispūdis dingsta, kai pradedi jausti, kad esi įtraukiamas į fantazijų pasaulį. Nuo to darosi baisu. Filmas, parodantis skirtingų žmonių vaizduočių žaidimą, siurbia žiūrovo vaizduotę. Sėdi gal penkiolika žmonių be vaizduočių kino salėje ir bijodami kvėpuoti stebi, kas bus toliau. Kraupus vaizdas turėtų būti iš šalies. Maža to, kad siužetas užburia, aktorių aš net negaliu pavadint aktoriais, nes jie nevaidino, o gyveno. Bent jau aš patikėjau (nors mimetinio tikrovės vaizdavimo tikrai nebuvo ir iki realizmo filmo kūrėjams labai toli). Johnny Depp, Jude Law, Colin Farrel, filmavęsi šitame filme (kaip vėliau aš sužinojau, be jokio atlyginimo) papildo ir tęsia paskutinį Heath'o Ledgerio vaidmenį taip, kad pradedi tikėti, jog tai vienas personažas, veidmainis ir sukčius, turintis keletą skirtingų veidų skirtingoms situacijoms. O kiek veidų turit Jūs? O kiek veidų turiu aš? M? Kokį iš jų Jūs/aš/mes pasirinksim rytojui?
Frazė"A film from Heath Ledger friends", rodoma filmo pabaigoje, verčia susimąstyti apie tai, koks trumpas buvo Heath'o Ledger'io gyvenimas. Galbūt jis net nespėjo parodyti viso savo talento . Liūdna.
Keletas pastabų:
1 Psichoanalitikai teigia, kad bet kokia kūryba yra slaptų troškimų ir fantazijų sublimacija. Klausimas: kokie gi tie Terry Gilliam'o fantazijos, jei šis filmas nėra fantazija, o tiktai sublimuotas surogatas?Bijau net apie tai pagalvoti.
2 Primygtinai prašau, jei sugalvosit žiūrėti šį filmą kinoteatre, nieko nevartokite. Turiu omeny alų, vyną, romą, sangriją ir šiaip siūlyčiau net nerūkyti, nes fimas gali sužaloti jūsų švelnią psichiką.
3.Gaila Heath'o.
2010-01-11
neamerikietiškai
Karšta. Važiuoju senu geltonu autobusiuku iš vieno Lietuvos krašto į kitą, iš rytų į vakarus, Klaipėdą. Tvanku sėdėti mažame autobusiuke, vairuotojas spaudžia, kiek gali, bet jam blogai sekasi. Važiuojame lėtai. Kelionė žada būti ilga bei nemaloni. Aš noriu įleisti gaivaus oro, atidarau langą ir... prileidžiu dulkių. Dėl jų sunku kvėpuoti ir nieko nematyti. Bet aš ir nenoriu nieko matyti. Tie miškai, ežerai, laukai iki koktumo pabodę! Kaip mes lėtai judame, lyg šliaužtume.
O mano mp3 grotuvėly graži juodaodė dainuoja apie gražų gyvenimą Niujorke, apie amerikietį berniuką, gyvenantį nepaprastai laimingai, nerūpestingai pasauly be aukšto infliacijos lygio ir nuolat augančių kainų į aukštąjį mokslą, – jis gyvena be problemų.. Tai populiariausia vasaros daina, kurią galima išgirsti kasdien po keletą kartų per radiją „American boy“. Ak tas gyvenimas! Svajonė! Visi nori į Ameriką, noriu ir aš. Todėl ir šliaužiu šiuo nudėvėtu geltonu agregatu į Klaipėdą, į tarptautinį LCC universitetą pasimokyti anglų kalbos vasaros kursuose.Tada, važiuodama į Klaipėdą, keikdama Lietuvos kelius, vairuotojus, karštį – viską, kas susiję su mano šalimi (tada aš negalvojau, kad ji yra mano), aš nė negalvojau, kad rasiu savo amerikietiškos svajonės salelę prie Baltijos jūros.
Yra Klaipėdoje Kretingos gatvė. Bet iš tikrųjų tai ne gatvė, o aveniu (taip JAV vadinamos ilgos gatvės). Joje yra maža Jungtinės Amerikos Valstija – LCC (Lithuanian Christianian College arba Lietuvos krikščioniškasis koledžas), Neumann bendrabutis ir Machealsen sporto centras. Toje gatvėje gyvena amžinai besišypsantys, holivudiškai atrodantys žmonės, draugiški ir laisvi universiteto dėstytojai, atvažiavę iš Amerikos. Kaip čia gražu! Ir čia aš. Nematau liūdnų veidų, anglų kalbos, literatūros pamokos įdomios, dėstytojai nėra pikti, jiems nerūpi streikai, prastos algos. Viskas čia amerikietiška. Skaitome jų knygas, laikraščius, kalbame apie politiką, apie artėjančius rinkimus, kas geresnis: Obama ar Makkeinas? Nei lietuviško žodžio, nei Lietuvos kvapo.Gyvenu aš keletą savaičių kaip rojuje: savarankiškai kaip filme apie koledžus ir JAV jaunuolių linksmybes. Bendrabučio virtuvėje langai nuo grindų iki lubų ir pro juos galima stebėti saulėlydį, kuris visai neamerikietiškai ryškus...
Mūsų aukšte gyvena vaikinai iš Senegalo – gražūs juodaodžiai. Jie atvažiavo Lietuvon studijuoti ir žaisti krepšinio. Su vienu iš jų (jo vardas Muchamedas) mes dažnai sėdime ant tvenkinio kranto, esančio šalia bendrabučio, ir kalbamės, žiūrėdami į gulbes, plaukiojančias taip neamerikietiškai grakščiai. Jis mano klasės draugas čia, LCC vasaros kursuose. Pasakoja man apie Senegalą, apie tai, kaip ten karšta, kokie vargingi jo šalies žmonės ir kaip jis nori namo į Dakarą. Karštis neapsakomas, bet ten Muchamedo sesuo laiminga žaidžia, ten nėra pinigų, bet ten yra jo gimtinė! Aš nusišypsau, manydama, kad mano draugas idealistas. O jis sako: „Tu juokies kaip mano sesuo. Be to, aš mačiau, kaip pjaustai svogūnus, jūs ir verkiate vienodai, bet tu – ne ji, o Lietuva – ne Senegalas.“ Muchamedo juoda oda eina šiurpuliukais nuo šalto, neamerikietiškai šiurkščiai pučiančio vėjo...Mes einame į parduotuvę, esančią už Kretingos gatvės, ten aš perku lietuviškų varškės sūrelių (tik čia jie tokie skanūs), kasininkė pažiūri į mane nepatenkintu, pavargusiu žvilgsniu ir jos akyse matau sunkius švininius debesis (tokie būna prieš lietų). Ir tada panūdau, kuo greičiau dingti iš gražaus, rafinuoto, tobulo amerikietiško koledžo pasaulio. Nemėgstu tobulumo. Tai taip neįdomu ir kažkaip nenatūralu. Aš nenoriu, kad manęs kasdien, kas minutę klausinėtų „How‘re you?“, iš mandagumo, o ne todėl, kad iš tikrųjų norėtų tai žinoti. Aš mėgstu žiūrėti į žmonių veidus, kai jie parodo ilgesį, neapykantą, laimę, kvailą pavasarišką įsimylėjimą, o ne amžinas šypsenas su trisdešimt dviem baltais dantimis.
Mes amžinai trokštame idealaus gyvenimo, bet kai paliečiame jį, bėgame atgal prie savojo, prie to, kuris širdžiai mielesnis. Visi keliai veda prie jo.Klaipėdoje iš šilto modernaus koledžo bėgdavau, plaukdavau į Smiltynę, kur šalta, pučia vėjas ir leidžiasi saulė raudona, o jūra ledinė...
Antras post'as. Senas geras (ar nelabai) rašinys, kadaise publikuotas www.komfakas.lt. Kadangi esu tinginė, tuo ir pasibaigė mano nesąmoningas (pagal gerb.Froidą) noras sublimuoti savo troškimus. Liūdna.
Nevalgom.
Ne gramo nuoširdumo su daugIbe klaidų,
emo
Odė Ežiukui
Laba vakarėlį.
Pirmas post'as. Jaučiu atsakomybę, kad blynas nebūtų prisvilęs. Sunku... Šis eilėraštukas jau sulaukęs garbingo poros metų amžiaus, bet anksčiau kažkaip nepristatytas jokiam kritiniam vertinimui. Nebūkit labai žiaurūs. :)
Kad susidarytumėt tinkamą nuomonę, kaip kontekstą siūlyčiau pažiūrėti "Labanakt, vaikučiai" klasiką "Ežiukas rūke". Arba pasimėgauti skaitant http://eziukasruke.visiems.lt/. Enjoy.
Odė Ežiukui
Klasika.
Kodėl jis negali bėgti?
Turbūt nenori aplenkti miško.
O kodėl miško, o ne greitkelio?
Mašinos per greitos Ežiukui.
Tai gal tegul jis važiuoja dviračiu?
Ne, vistiek negerai.
Ežiukas yra dūchelis.
O dviratis jam per sudėtingas.
Tegul vaikšto pėsčiomis.
Nuoširdžiai,
Rūta
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)