Pilnatis ar pavasarinė karštinė?

Huston, we have a problem!

Apkaltinti pavasarį? Galima bandyti.
Vaikštinėti įsikibus į parankę Ponui (Tarkim)Ypatingajam ar sliūkint pasieniais po vieną? Palyginus su žiema, per kurią buvo net kokios trys saulėtos dienos, pavasaris muša rekordus. Na, kai saulė taip akina ir nieko nematai, jis gali pavirsti ir tikru Ponu Ypatinguoju. Be žodelio tarkim. Teoriškai. All we need is love. O jeigu tai dar gali oficialiai įteisinti pasikeičiant FB statusą, viskas sustoja į savo vietas. Visi mes susergam ir karščiuojam.

O kad mėnulis per belenkiek metų arčiausiai žemės, tai nieko neduos. Bent jau gero. Ne ne ne. Sako, žmonės tampa psichiškai nestabilūs. Na, aš asmeniškai būtent dėl savęs ne itin rūpinuosi, blogiau vis tiek nebus. O bet tačiau prieš pora dienų viename prekybcentryje sutiktas ypač linkęs bendrauti vyrukas parodė pilnaties galybę. Vis dažniau pagauni save galvojant, „ar tik aš viena raunuosi ant freak‘ų?“
O ką daryt? Pasaulis toks keistas keistas. Ir kas susišluos visus laurus – pavasaris ar pilnatis? Kokia Tavo diagnozė?

Pilnaties paveikta Rūta.

P.S. Ar man vienai atrodo, kad šiame tekste per daug klaustukų?

Ar prisimeni tu mus, kai su saule grįžom, su lietum išėjom?

Birželio 20-oji. Pusė vienuolikos vakaro. Lietus pila, švelniai tariant, kaip iš kiauro surūdijusio kibiro. Prietemoje sėdžiu ant palangės įsisupus į pledą ir apsitaisius vilnonėm kojinėm - tiesiog paskutinis vasaros mados klyksmas. Vienintelis, kas sušildo, tai ištikimas imbierinės arbatos puodelis. Sad. Beveik emo. Tokiais tamsiais ir šlapiais vakarais ir pradeda lįsti į galvą visokios egzistencinės mintys. Kažkodėl šįvakar pradėjau galvoti apie senus draugus.

Smagu turėti tokių draugų, su kuriais visada gera grįžti. Nesvarbu kur, svarbu, kad kartu. Jie nušviečia niūrias dienas kaip ryto saulė pro užuolaidų plyšį ( gal kiek ir patetiškai skamba, bet yra kaip yra). Atrodo, kad be jų tiesiog neįmanoma išgyventi bent savaitės ar išlipti ta koja iš lovos. Džiaugiesi ir nesirūpini niekuo, tarsi vaikas, bėgantis su muilo burbulais. Tik staiga pūkšt – ir nėra burbulo. Vieno, antro, trečio. O tada dar žiūrėk ir zuikį pagavai. Tai tampa blogiausia diena gyvenime. Vos ne dangus griūva. O va taip va ir su draugas: nei nepastebi kaip vienas po kito dingsta, kaip lietaus nuplauti. Taip sakant, „atsisijoja“.

Tikriausiai manęs esama tikros naivuolės, nes tikrai nesuprantu, kodėl taip vyksta. Sako, tai – natūralus procesas. Sutinku, neįmanoma išlaikyti to paties tvirto draugų rato visą gyvenimą, net ir buvę patys geriausi draugai nutolsta ir tampa tik pažįstamais. Dar gerai, jei gatvėje nepraeina kaip pro oro stulpą. Nors būna ir tokių. Ir tada pasidaro tikrai skaudu. Bet baisiausia ne tai. Kai aplanko pats nemaloniausiais ir logiškai nepaaiškinamas savigraužos, jog galbūt nepadarei visko, ką galėjai, kad išsaugotum ir išlaikytum gyvybingą tą ryšį, jausmas, va tada jau tikrai nėra kur dėtis. Net jei ir pats draugas nerodo visiškai jokio noro ir nededa net minimalių pastangų į draugystę, kažkokia niekšingai įkyri kaltė vis tiek persekioja ir neduoda ramybės. Ar čia tik man vienai taip? Ar tokie jausmai pagrįsti? Nežinau. Gerai tik tai, kad tokia savigrauža nėra nuolatinė, o užeina tik bangom. Tikriausiai reikia pasistengti, kad tik per dažnai nebanguotų? M?

Bet vis tiek.. Ar yra vaistų? Daugelis, manau, pasakytų: „- Nauji draugai.“ Nauji draugai tikrai praskaidrina nuotaiką ir užpildo tuštumą. Kai kurie iš jų lieka amžini. Šaunu. Tik įprotis romantizuoti praėjusį laiką kirba kiekviename iš mūsų – vienuose ryškiau, kituose – užsimaskavęs.

Ką padarysi.. Laimei, visada bus kažkas grįžti su saule. O tas prakeiktas lietus kada nors vis tiek baigsis.

Su meile ir vilnonėm kojinėm,

Rūta

Mortui sepulti sint

http://www.youtube.com/watch?v=qrO4YZeyl0I
Mirtis yra tai, kas atsitinka kasdien ir gali atsitikti su kiekvienu: vieni gyvena, kiti miršta, merdi, o gyvenimas tęsiasi. Mirtis - vyraujanti būties forma (jei tikėtume Lietuvos statistikos departamentu, mūsų šalyje žmonės dažniau miršta nei gimsta), tai nėra pabaiga, o tiesiog kitas etapas. Tikite tuo? Aš – ne. Taigi, pripažinkime ir susitaikykime: po mirties nėra nieko. Aišku, niekas nėra tuo garantuotas, tačiau dėdė Nyčė tuo nuoširdžiai tikėjo, o aš dažniausiai pasitykiu tokiais rimtais vyrais. „Dievas mirė,“ – pasakė Nyčė. „Nyčė mirė,“ – pasakė Dievas. Atsiprašau, čia jau mano sublimuoti lyriniai nukrypimai.
Šiandien aš norėčiau papasakoti jums apie savo mirtį. Aš miriau šiandien, savo buto virtuvėje, valgydama virtinius. Intriguoja? Galiu papasakoti dar daugiau: tai nėra taip skaudu, kaip mes visi įsivaizduojame. Tik neišsigąskit dėl Dievo meilės, leopardai. ;) Juk jokiu būdu nesiekiu, kad patirtumėt katarsį. Miriau ne aš, mirė daug daugiau nei aš - mirė meilė. Ar jūs, kada nors stebėjote meilės mirtį, ar tiesiog nekreipdavote į tai dėmesio ir toliau sau gyvenate laimingai? O meilė miršta visada skirtingai: kartais greitai sudega, kartais ilgai kankina įsimylėjėlius, kol jie ją pribaigia, o kartais tiesiog miršta virtuvėje.
Buvo graži, saulėta, tačiau vėsoka diena (-20 laipsnių). Jis ir ji sėdėjo šiltoje virtuvėje ir pietavo. Jai buvo liūdna, o per MTV rodė Lady Gagos „Bad romance“. Šios dainos aš ir seniau nemėgau, bet tada ji atrodė dar beviltiškesnė. Pirmą kartą pastebėjau, kad klipe reklamuojama „Nemiroff“ degtinė, nuo to pasidarė bloga (vis dar gyvi prisiminimai apie išleistuvių nuotykius su balta). O jis nieko nesakydamas žiūrėjo tai į lėkštę, tai į televizorių. Ji irgi valgė ir tylėjo. Žinot, pirmas meilės mirties požymis – tyla. Liguista tyla valgant, tvarkant, plaunant ar šiaip atliekant kokį buitiškiausią elementariausią darbą. Žmogus neišvengiamai susiduria su buitimi, lygiai taip pat kaip ir su mirtimi. Meilės mirtimi. Buities, Lady Gagos ir tylos mišinys pavojingesnis už atominę bombą. Jis panašiai sprogsta, tik niekas išskyrus meilę nežūva, užtai visi aplinkui lieka sužaloti. Ypač stipriai tokio sprogimo metu žalojama psichika: visam laikui lieka įspūdis, kad tai buvo iš tikrųjų, kaip dainavo Gaga, „bad romance“.
Praėjus kokiai valandai po įvykio ji gulėjo sustingusi, apimta siaubo, kaip nusikaltėlis- suicide bomber, suvokęs savo padėtį. Bet per vėlu.. Žuvo daugiau nei 1460 „meiliūkščių“ – tiek dienų jie buvo kartu – ir jis nebegrįš, kaip kadaise grįždavo su gėlėm ir meile.. Nes gėlėms užsidirbti reikia perskaityti civilinės, konstitucinės, romėnų, administracinės, baudžiamosios ir t.t. teisės kodeksus, o meilę nužudė ji.
Kaip jūs tikriausiai supratote, ši EMOcionali istorija ne apie paprastą mirtį, o nužudymą. Bet kuriuo atveju mortui sepulti sint: mirusiuos reikia palaidoti.

Labanakt. Aš vis tiek lauksiu. Nors žmonės negali prisikelti, juk gali būti , kad meilė sugeba tai?

Phobos ir Eleos

Anot visų geriausiai žinomo ir „pačio patikimiausio“ informacijos šaltinio, kuris visuomet patalkina atliekant bet kokį mokslinį darbą, ir šiaip, žino viską, Wikipedia‘os, baimė – „tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės.“ Jau baisu? Man tai ne, kadangi nesiruošiu mintyti apie visokius rimtus psichologinius froidinius dalykėlius (čia mano kolegės Emo arkliukas), o tiesiog ketinu išreikšti savo nusistebėjimą padaro, dėl nepaaiškinamų priežasčių pavadinto homo sapiens, psichologinėm keistenybėm.

Čia kurią dieną sumąsčiau pagoogle‘int apie fobijas ir paieškot jų sąrašiuko. Įvedžiau į paiešką. Radau. Sumąsčiau visą tą informaciją nusikopijuot į Word‘ą. Nukopijavau. Lyg ir tvarka. Tada suskaičiavau puslapius... Ar žinojot, kad žmonija turi išsigalvojusi visus 12 Word’o puslapių pačių keisčiausių ir kvailiausių fobijų? Netikit? Tikra tiesa.

Žinoma, negalėčiau būti tokia cinikė ir tyčiotis iš žmonių, kankinamų nukleomitufobijos, viginitifobijos, nekrofobijos etc (verčiu: branduolinio ginklo, išprievartavimo, mirusiųjų baimės), BET... Savo asmenine nuomone grindžiu teiginį, kad pradėję bodėtis kasdienine buitimi žmonės paspaudžia fantazijos mygtuką ir išradingai susigalvoja kokią baimę su intencija „Imkit mane, ir užjauskit!” Tikrai labai įdomu, kokia vaikytės trauma galėjo sukelti minčių, smeigtukų, debesų ar plaukų baimę?! Tokie teiginiai duoda peno interpretacijoms. Pasvarstykime. Tarkim, kartą gyveno mažas berniukas, kuriam mama buvo prigrąsinus, kad, jei jis galvos, kas vakarą Baubas nukirps jam po plaukų sruogą. Arba gąl berniuką traumavo pasaka “Dangus griūva”? M? Ką manot?

Šiaip žmonės iš prigimties mazochistai visą gyvenimą siekiantys stiprių, išgrynintų pojūčių. Arba kaip gerb. Aristotelis pasakytų: besistengiantys sukurti save pajusdami phobos ir eleos, nuvesiančius į išganytąjį katarsį. O kam to reikia? Apsisunkinti neverta. Juk katarsis tik dar viena nuobodi teorinė sąvoka.

Tad liaukitės baiminęsi. Palikit savo fobijas giliai nukištas apdulkėjusiuose užmaršties stalčiuose. Ir drąsiai ženkit nebijodami statyti kojos.

Somnifobijos nekamuojama neriu į Jo Didenybės Miego karalystę.

Drąsių sapnų!

Rūta :*

P.S. mylimiems leidėjams linkiu atsipūtus keliaut į mikroekonomiką ir nepasiduoti V.G. Vėjo Malūnams.

neredaguota. dauk klaidu

mano bemiegiai moksliukai leopardai,
šiandien aš jums seksiu pasaką apie žmogų, kuris yra tokia bjaurybė, toks nuostabus šūdo malimo prietaisas, kuris negali vienas sau ramiai nieko nedaryt, tinginiaut ar šunybes visokiausias krėst. Jam mat reikia sociumo, kompanijos. Būna, kad sėdi tas jo draugas/ė (autorės pasisako už lyčių lygybę) bando mokytis, kažkokios informacijos ieško apie ekonominės minties teoriją (arba oriflame kosmetiką renkas, o viršelis baisus, su ledo princu Pliuščenko). Vienu žodžiu draugas bando, stengiasi. O tas šakalas įsikūręs netoliese, gretimoj lovoj, rašinėja visokias nesąmones į Internetą ir dar tyčiojasi, siūlydamas kokį filmą pažiūrėt ar dar ką nedoro nuveikti: visais įmanomais būdais bando išvesti iš teisingo kelio. Ir nežino vargšas, bandantis mokytis, ką jam daryti, turi pasirinkti.. Taigi šiandien (o tiksliau šianakt) pagrindinė tema, jaudinanti mano protą jau nuo vakar - pasirinkimo problema. Kodėl? Ogi todėl, kad mes, 2/3 šimtas vienuolikto kambario gyventojų ir 1/3 niujorko barako kažkelinto (nesu kompetentinga)kambario filologių vakar buvom kine. Ir žiūrėjom mes keistai nuostabų/nuostabiai keistą "Daktaro Parnaso fantazariumą".
Filmas be galo siurealistinis, todėl gali patikti tikrai ne visiems. Nors iš pradžių ir atrodo, kad tai dar viena Holivudo graži pasakėlė vaikučiams prieš miegą, šis pirmas ispūdis dingsta, kai pradedi jausti, kad esi įtraukiamas į fantazijų pasaulį. Nuo to darosi baisu. Filmas, parodantis skirtingų žmonių vaizduočių žaidimą, siurbia žiūrovo vaizduotę. Sėdi gal penkiolika žmonių be vaizduočių kino salėje ir bijodami kvėpuoti stebi, kas bus toliau. Kraupus vaizdas turėtų būti iš šalies. Maža to, kad siužetas užburia, aktorių aš net negaliu pavadint aktoriais, nes jie nevaidino, o gyveno. Bent jau aš patikėjau (nors mimetinio tikrovės vaizdavimo tikrai nebuvo ir iki realizmo filmo kūrėjams labai toli). Johnny Depp, Jude Law, Colin Farrel, filmavęsi šitame filme (kaip vėliau aš sužinojau, be jokio atlyginimo) papildo ir tęsia paskutinį Heath'o Ledgerio vaidmenį taip, kad pradedi tikėti, jog tai vienas personažas, veidmainis ir sukčius, turintis keletą skirtingų veidų skirtingoms situacijoms. O kiek veidų turit Jūs? O kiek veidų turiu aš? M? Kokį iš jų Jūs/aš/mes pasirinksim rytojui?
Frazė"A film from Heath Ledger friends", rodoma filmo pabaigoje, verčia susimąstyti apie tai, koks trumpas buvo Heath'o Ledger'io gyvenimas. Galbūt jis net nespėjo parodyti viso savo talento . Liūdna.

Keletas pastabų:
1 Psichoanalitikai teigia, kad bet kokia kūryba yra slaptų troškimų ir fantazijų sublimacija. Klausimas: kokie gi tie Terry Gilliam'o fantazijos, jei šis filmas nėra fantazija, o tiktai sublimuotas surogatas?Bijau net apie tai pagalvoti.
2 Primygtinai prašau, jei sugalvosit žiūrėti šį filmą kinoteatre, nieko nevartokite. Turiu omeny alų, vyną, romą, sangriją ir šiaip siūlyčiau net nerūkyti, nes fimas gali sužaloti jūsų švelnią psichiką.
3.Gaila Heath'o.

http://www.youtube.com/watch?v=6jU3AimFaz0&feature=related

Viskas.

Kaip visada,
emo

neamerikietiškai

Karšta. Važiuoju senu geltonu autobusiuku iš vieno Lietuvos krašto į kitą, iš rytų į vakarus, Klaipėdą. Tvanku sėdėti mažame autobusiuke, vairuotojas spaudžia, kiek gali, bet jam blogai sekasi. Važiuojame lėtai. Kelionė žada būti ilga bei nemaloni. Aš noriu įleisti gaivaus oro, atidarau langą ir... prileidžiu dulkių. Dėl jų sunku kvėpuoti ir nieko nematyti. Bet aš ir nenoriu nieko matyti. Tie miškai, ežerai, laukai iki koktumo pabodę! Kaip mes lėtai judame, lyg šliaužtume.

O mano mp3 grotuvėly graži juodaodė dainuoja apie gražų gyvenimą Niujorke, apie amerikietį berniuką, gyvenantį nepaprastai laimingai, nerūpestingai pasauly be aukšto infliacijos lygio ir nuolat augančių kainų į aukštąjį mokslą, – jis gyvena be problemų.. Tai populiariausia vasaros daina, kurią galima išgirsti kasdien po keletą kartų per radiją „American boy“. Ak tas gyvenimas! Svajonė! Visi nori į Ameriką, noriu ir aš. Todėl ir šliaužiu šiuo nudėvėtu geltonu agregatu į Klaipėdą, į tarptautinį LCC universitetą pasimokyti anglų kalbos vasaros kursuose.Tada, važiuodama į Klaipėdą, keikdama Lietuvos kelius, vairuotojus, karštį – viską, kas susiję su mano šalimi (tada aš negalvojau, kad ji yra mano), aš nė negalvojau, kad rasiu savo amerikietiškos svajonės salelę prie Baltijos jūros.
Yra Klaipėdoje Kretingos gatvė. Bet iš tikrųjų tai ne gatvė, o aveniu (taip JAV vadinamos ilgos gatvės). Joje yra maža Jungtinės Amerikos Valstija – LCC (Lithuanian Christianian College arba Lietuvos krikščioniškasis koledžas), Neumann bendrabutis ir Machealsen sporto centras. Toje gatvėje gyvena amžinai besišypsantys, holivudiškai atrodantys žmonės, draugiški ir laisvi universiteto dėstytojai, atvažiavę iš Amerikos. Kaip čia gražu! Ir čia aš. Nematau liūdnų veidų, anglų kalbos, literatūros pamokos įdomios, dėstytojai nėra pikti, jiems nerūpi streikai, prastos algos. Viskas čia amerikietiška. Skaitome jų knygas, laikraščius, kalbame apie politiką, apie artėjančius rinkimus, kas geresnis: Obama ar Makkeinas? Nei lietuviško žodžio, nei Lietuvos kvapo.Gyvenu aš keletą savaičių kaip rojuje: savarankiškai kaip filme apie koledžus ir JAV jaunuolių linksmybes. Bendrabučio virtuvėje langai nuo grindų iki lubų ir pro juos galima stebėti saulėlydį, kuris visai neamerikietiškai ryškus...
Mūsų aukšte gyvena vaikinai iš Senegalo – gražūs juodaodžiai. Jie atvažiavo Lietuvon studijuoti ir žaisti krepšinio. Su vienu iš jų (jo vardas Muchamedas) mes dažnai sėdime ant tvenkinio kranto, esančio šalia bendrabučio, ir kalbamės, žiūrėdami į gulbes, plaukiojančias taip neamerikietiškai grakščiai. Jis mano klasės draugas čia, LCC vasaros kursuose. Pasakoja man apie Senegalą, apie tai, kaip ten karšta, kokie vargingi jo šalies žmonės ir kaip jis nori namo į Dakarą. Karštis neapsakomas, bet ten Muchamedo sesuo laiminga žaidžia, ten nėra pinigų, bet ten yra jo gimtinė! Aš nusišypsau, manydama, kad mano draugas idealistas. O jis sako: „Tu juokies kaip mano sesuo. Be to, aš mačiau, kaip pjaustai svogūnus, jūs ir verkiate vienodai, bet tu – ne ji, o Lietuva – ne Senegalas.“ Muchamedo juoda oda eina šiurpuliukais nuo šalto, neamerikietiškai šiurkščiai pučiančio vėjo...Mes einame į parduotuvę, esančią už Kretingos gatvės, ten aš perku lietuviškų varškės sūrelių (tik čia jie tokie skanūs), kasininkė pažiūri į mane nepatenkintu, pavargusiu žvilgsniu ir jos akyse matau sunkius švininius debesis (tokie būna prieš lietų). Ir tada panūdau, kuo greičiau dingti iš gražaus, rafinuoto, tobulo amerikietiško koledžo pasaulio. Nemėgstu tobulumo. Tai taip neįdomu ir kažkaip nenatūralu. Aš nenoriu, kad manęs kasdien, kas minutę klausinėtų „How‘re you?“, iš mandagumo, o ne todėl, kad iš tikrųjų norėtų tai žinoti. Aš mėgstu žiūrėti į žmonių veidus, kai jie parodo ilgesį, neapykantą, laimę, kvailą pavasarišką įsimylėjimą, o ne amžinas šypsenas su trisdešimt dviem baltais dantimis.
Mes amžinai trokštame idealaus gyvenimo, bet kai paliečiame jį, bėgame atgal prie savojo, prie to, kuris širdžiai mielesnis. Visi keliai veda prie jo.Klaipėdoje iš šilto modernaus koledžo bėgdavau, plaukdavau į Smiltynę, kur šalta, pučia vėjas ir leidžiasi saulė raudona, o jūra ledinė...

Antras post'as. Senas geras (ar nelabai) rašinys, kadaise publikuotas www.komfakas.lt. Kadangi esu tinginė, tuo ir pasibaigė mano nesąmoningas (pagal gerb.Froidą) noras sublimuoti savo troškimus. Liūdna.

Nevalgom.

Ne gramo nuoširdumo su daugIbe klaidų,
emo

Odė Ežiukui

Laba vakarėlį.

Pirmas post'as. Jaučiu atsakomybę, kad blynas nebūtų prisvilęs. Sunku... Šis eilėraštukas jau sulaukęs garbingo poros metų amžiaus, bet anksčiau kažkaip nepristatytas jokiam kritiniam vertinimui. Nebūkit labai žiaurūs. :)

Kad susidarytumėt tinkamą nuomonę, kaip kontekstą siūlyčiau pažiūrėti "Labanakt, vaikučiai" klasiką "Ežiukas rūke". Arba pasimėgauti skaitant http://eziukasruke.visiems.lt/. Enjoy.

Odė Ežiukui

Eina Ežiukas mišku.

Klasika.

Kodėl jis negali bėgti?

Turbūt nenori aplenkti miško.

O kodėl miško, o ne greitkelio?

Mašinos per greitos Ežiukui.

Tai gal tegul jis važiuoja dviračiu?

Ne, vistiek negerai.

Ežiukas yra dūchelis.

O dviratis jam per sudėtingas.

Tegul vaikšto pėsčiomis.

Nuoširdžiai,

Rūta