mano bemiegiai moksliukai leopardai,
šiandien aš jums seksiu pasaką apie žmogų, kuris yra tokia bjaurybė, toks nuostabus šūdo malimo prietaisas, kuris negali vienas sau ramiai nieko nedaryt, tinginiaut ar šunybes visokiausias krėst. Jam mat reikia sociumo, kompanijos. Būna, kad sėdi tas jo draugas/ė (autorės pasisako už lyčių lygybę) bando mokytis, kažkokios informacijos ieško apie ekonominės minties teoriją (arba oriflame kosmetiką renkas, o viršelis baisus, su ledo princu Pliuščenko). Vienu žodžiu draugas bando, stengiasi. O tas šakalas įsikūręs netoliese, gretimoj lovoj, rašinėja visokias nesąmones į Internetą ir dar tyčiojasi, siūlydamas kokį filmą pažiūrėt ar dar ką nedoro nuveikti: visais įmanomais būdais bando išvesti iš teisingo kelio. Ir nežino vargšas, bandantis mokytis, ką jam daryti, turi pasirinkti.. Taigi šiandien (o tiksliau šianakt) pagrindinė tema, jaudinanti mano protą jau nuo vakar - pasirinkimo problema. Kodėl? Ogi todėl, kad mes, 2/3 šimtas vienuolikto kambario gyventojų ir 1/3 niujorko barako kažkelinto (nesu kompetentinga)kambario filologių vakar buvom kine. Ir žiūrėjom mes keistai nuostabų/nuostabiai keistą "Daktaro Parnaso fantazariumą".
Filmas be galo siurealistinis, todėl gali patikti tikrai ne visiems. Nors iš pradžių ir atrodo, kad tai dar viena Holivudo graži pasakėlė vaikučiams prieš miegą, šis pirmas ispūdis dingsta, kai pradedi jausti, kad esi įtraukiamas į fantazijų pasaulį. Nuo to darosi baisu. Filmas, parodantis skirtingų žmonių vaizduočių žaidimą, siurbia žiūrovo vaizduotę. Sėdi gal penkiolika žmonių be vaizduočių kino salėje ir bijodami kvėpuoti stebi, kas bus toliau. Kraupus vaizdas turėtų būti iš šalies. Maža to, kad siužetas užburia, aktorių aš net negaliu pavadint aktoriais, nes jie nevaidino, o gyveno. Bent jau aš patikėjau (nors mimetinio tikrovės vaizdavimo tikrai nebuvo ir iki realizmo filmo kūrėjams labai toli). Johnny Depp, Jude Law, Colin Farrel, filmavęsi šitame filme (kaip vėliau aš sužinojau, be jokio atlyginimo) papildo ir tęsia paskutinį Heath'o Ledgerio vaidmenį taip, kad pradedi tikėti, jog tai vienas personažas, veidmainis ir sukčius, turintis keletą skirtingų veidų skirtingoms situacijoms. O kiek veidų turit Jūs? O kiek veidų turiu aš? M? Kokį iš jų Jūs/aš/mes pasirinksim rytojui?
Frazė"A film from Heath Ledger friends", rodoma filmo pabaigoje, verčia susimąstyti apie tai, koks trumpas buvo Heath'o Ledger'io gyvenimas. Galbūt jis net nespėjo parodyti viso savo talento . Liūdna.
Keletas pastabų:
1 Psichoanalitikai teigia, kad bet kokia kūryba yra slaptų troškimų ir fantazijų sublimacija. Klausimas: kokie gi tie Terry Gilliam'o fantazijos, jei šis filmas nėra fantazija, o tiktai sublimuotas surogatas?Bijau net apie tai pagalvoti.
2 Primygtinai prašau, jei sugalvosit žiūrėti šį filmą kinoteatre, nieko nevartokite. Turiu omeny alų, vyną, romą, sangriją ir šiaip siūlyčiau net nerūkyti, nes fimas gali sužaloti jūsų švelnią psichiką.
3.Gaila Heath'o.
šiandien aš jums seksiu pasaką apie žmogų, kuris yra tokia bjaurybė, toks nuostabus šūdo malimo prietaisas, kuris negali vienas sau ramiai nieko nedaryt, tinginiaut ar šunybes visokiausias krėst. Jam mat reikia sociumo, kompanijos. Būna, kad sėdi tas jo draugas/ė (autorės pasisako už lyčių lygybę) bando mokytis, kažkokios informacijos ieško apie ekonominės minties teoriją (arba oriflame kosmetiką renkas, o viršelis baisus, su ledo princu Pliuščenko). Vienu žodžiu draugas bando, stengiasi. O tas šakalas įsikūręs netoliese, gretimoj lovoj, rašinėja visokias nesąmones į Internetą ir dar tyčiojasi, siūlydamas kokį filmą pažiūrėt ar dar ką nedoro nuveikti: visais įmanomais būdais bando išvesti iš teisingo kelio. Ir nežino vargšas, bandantis mokytis, ką jam daryti, turi pasirinkti.. Taigi šiandien (o tiksliau šianakt) pagrindinė tema, jaudinanti mano protą jau nuo vakar - pasirinkimo problema. Kodėl? Ogi todėl, kad mes, 2/3 šimtas vienuolikto kambario gyventojų ir 1/3 niujorko barako kažkelinto (nesu kompetentinga)kambario filologių vakar buvom kine. Ir žiūrėjom mes keistai nuostabų/nuostabiai keistą "Daktaro Parnaso fantazariumą".
Filmas be galo siurealistinis, todėl gali patikti tikrai ne visiems. Nors iš pradžių ir atrodo, kad tai dar viena Holivudo graži pasakėlė vaikučiams prieš miegą, šis pirmas ispūdis dingsta, kai pradedi jausti, kad esi įtraukiamas į fantazijų pasaulį. Nuo to darosi baisu. Filmas, parodantis skirtingų žmonių vaizduočių žaidimą, siurbia žiūrovo vaizduotę. Sėdi gal penkiolika žmonių be vaizduočių kino salėje ir bijodami kvėpuoti stebi, kas bus toliau. Kraupus vaizdas turėtų būti iš šalies. Maža to, kad siužetas užburia, aktorių aš net negaliu pavadint aktoriais, nes jie nevaidino, o gyveno. Bent jau aš patikėjau (nors mimetinio tikrovės vaizdavimo tikrai nebuvo ir iki realizmo filmo kūrėjams labai toli). Johnny Depp, Jude Law, Colin Farrel, filmavęsi šitame filme (kaip vėliau aš sužinojau, be jokio atlyginimo) papildo ir tęsia paskutinį Heath'o Ledgerio vaidmenį taip, kad pradedi tikėti, jog tai vienas personažas, veidmainis ir sukčius, turintis keletą skirtingų veidų skirtingoms situacijoms. O kiek veidų turit Jūs? O kiek veidų turiu aš? M? Kokį iš jų Jūs/aš/mes pasirinksim rytojui?
Frazė"A film from Heath Ledger friends", rodoma filmo pabaigoje, verčia susimąstyti apie tai, koks trumpas buvo Heath'o Ledger'io gyvenimas. Galbūt jis net nespėjo parodyti viso savo talento . Liūdna.
Keletas pastabų:
1 Psichoanalitikai teigia, kad bet kokia kūryba yra slaptų troškimų ir fantazijų sublimacija. Klausimas: kokie gi tie Terry Gilliam'o fantazijos, jei šis filmas nėra fantazija, o tiktai sublimuotas surogatas?Bijau net apie tai pagalvoti.
2 Primygtinai prašau, jei sugalvosit žiūrėti šį filmą kinoteatre, nieko nevartokite. Turiu omeny alų, vyną, romą, sangriją ir šiaip siūlyčiau net nerūkyti, nes fimas gali sužaloti jūsų švelnią psichiką.
3.Gaila Heath'o.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą