neamerikietiškai

Karšta. Važiuoju senu geltonu autobusiuku iš vieno Lietuvos krašto į kitą, iš rytų į vakarus, Klaipėdą. Tvanku sėdėti mažame autobusiuke, vairuotojas spaudžia, kiek gali, bet jam blogai sekasi. Važiuojame lėtai. Kelionė žada būti ilga bei nemaloni. Aš noriu įleisti gaivaus oro, atidarau langą ir... prileidžiu dulkių. Dėl jų sunku kvėpuoti ir nieko nematyti. Bet aš ir nenoriu nieko matyti. Tie miškai, ežerai, laukai iki koktumo pabodę! Kaip mes lėtai judame, lyg šliaužtume.

O mano mp3 grotuvėly graži juodaodė dainuoja apie gražų gyvenimą Niujorke, apie amerikietį berniuką, gyvenantį nepaprastai laimingai, nerūpestingai pasauly be aukšto infliacijos lygio ir nuolat augančių kainų į aukštąjį mokslą, – jis gyvena be problemų.. Tai populiariausia vasaros daina, kurią galima išgirsti kasdien po keletą kartų per radiją „American boy“. Ak tas gyvenimas! Svajonė! Visi nori į Ameriką, noriu ir aš. Todėl ir šliaužiu šiuo nudėvėtu geltonu agregatu į Klaipėdą, į tarptautinį LCC universitetą pasimokyti anglų kalbos vasaros kursuose.Tada, važiuodama į Klaipėdą, keikdama Lietuvos kelius, vairuotojus, karštį – viską, kas susiję su mano šalimi (tada aš negalvojau, kad ji yra mano), aš nė negalvojau, kad rasiu savo amerikietiškos svajonės salelę prie Baltijos jūros.
Yra Klaipėdoje Kretingos gatvė. Bet iš tikrųjų tai ne gatvė, o aveniu (taip JAV vadinamos ilgos gatvės). Joje yra maža Jungtinės Amerikos Valstija – LCC (Lithuanian Christianian College arba Lietuvos krikščioniškasis koledžas), Neumann bendrabutis ir Machealsen sporto centras. Toje gatvėje gyvena amžinai besišypsantys, holivudiškai atrodantys žmonės, draugiški ir laisvi universiteto dėstytojai, atvažiavę iš Amerikos. Kaip čia gražu! Ir čia aš. Nematau liūdnų veidų, anglų kalbos, literatūros pamokos įdomios, dėstytojai nėra pikti, jiems nerūpi streikai, prastos algos. Viskas čia amerikietiška. Skaitome jų knygas, laikraščius, kalbame apie politiką, apie artėjančius rinkimus, kas geresnis: Obama ar Makkeinas? Nei lietuviško žodžio, nei Lietuvos kvapo.Gyvenu aš keletą savaičių kaip rojuje: savarankiškai kaip filme apie koledžus ir JAV jaunuolių linksmybes. Bendrabučio virtuvėje langai nuo grindų iki lubų ir pro juos galima stebėti saulėlydį, kuris visai neamerikietiškai ryškus...
Mūsų aukšte gyvena vaikinai iš Senegalo – gražūs juodaodžiai. Jie atvažiavo Lietuvon studijuoti ir žaisti krepšinio. Su vienu iš jų (jo vardas Muchamedas) mes dažnai sėdime ant tvenkinio kranto, esančio šalia bendrabučio, ir kalbamės, žiūrėdami į gulbes, plaukiojančias taip neamerikietiškai grakščiai. Jis mano klasės draugas čia, LCC vasaros kursuose. Pasakoja man apie Senegalą, apie tai, kaip ten karšta, kokie vargingi jo šalies žmonės ir kaip jis nori namo į Dakarą. Karštis neapsakomas, bet ten Muchamedo sesuo laiminga žaidžia, ten nėra pinigų, bet ten yra jo gimtinė! Aš nusišypsau, manydama, kad mano draugas idealistas. O jis sako: „Tu juokies kaip mano sesuo. Be to, aš mačiau, kaip pjaustai svogūnus, jūs ir verkiate vienodai, bet tu – ne ji, o Lietuva – ne Senegalas.“ Muchamedo juoda oda eina šiurpuliukais nuo šalto, neamerikietiškai šiurkščiai pučiančio vėjo...Mes einame į parduotuvę, esančią už Kretingos gatvės, ten aš perku lietuviškų varškės sūrelių (tik čia jie tokie skanūs), kasininkė pažiūri į mane nepatenkintu, pavargusiu žvilgsniu ir jos akyse matau sunkius švininius debesis (tokie būna prieš lietų). Ir tada panūdau, kuo greičiau dingti iš gražaus, rafinuoto, tobulo amerikietiško koledžo pasaulio. Nemėgstu tobulumo. Tai taip neįdomu ir kažkaip nenatūralu. Aš nenoriu, kad manęs kasdien, kas minutę klausinėtų „How‘re you?“, iš mandagumo, o ne todėl, kad iš tikrųjų norėtų tai žinoti. Aš mėgstu žiūrėti į žmonių veidus, kai jie parodo ilgesį, neapykantą, laimę, kvailą pavasarišką įsimylėjimą, o ne amžinas šypsenas su trisdešimt dviem baltais dantimis.
Mes amžinai trokštame idealaus gyvenimo, bet kai paliečiame jį, bėgame atgal prie savojo, prie to, kuris širdžiai mielesnis. Visi keliai veda prie jo.Klaipėdoje iš šilto modernaus koledžo bėgdavau, plaukdavau į Smiltynę, kur šalta, pučia vėjas ir leidžiasi saulė raudona, o jūra ledinė...

Antras post'as. Senas geras (ar nelabai) rašinys, kadaise publikuotas www.komfakas.lt. Kadangi esu tinginė, tuo ir pasibaigė mano nesąmoningas (pagal gerb.Froidą) noras sublimuoti savo troškimus. Liūdna.

Nevalgom.

Ne gramo nuoširdumo su daugIbe klaidų,
emo