Anot visų geriausiai žinomo ir „pačio patikimiausio“ informacijos šaltinio, kuris visuomet patalkina atliekant bet kokį mokslinį darbą, ir šiaip, žino viską, Wikipedia‘os, baimė – „tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės.“ Jau baisu? Man tai ne, kadangi nesiruošiu mintyti apie visokius rimtus psichologinius froidinius dalykėlius (čia mano kolegės Emo arkliukas), o tiesiog ketinu išreikšti savo nusistebėjimą padaro, dėl nepaaiškinamų priežasčių pavadinto homo sapiens, psichologinėm keistenybėm.
Čia kurią dieną sumąsčiau pagoogle‘int apie fobijas ir paieškot jų sąrašiuko. Įvedžiau į paiešką. Radau. Sumąsčiau visą tą informaciją nusikopijuot į Word‘ą. Nukopijavau. Lyg ir tvarka. Tada suskaičiavau puslapius... Ar žinojot, kad žmonija turi išsigalvojusi visus 12 Word’o puslapių pačių keisčiausių ir kvailiausių fobijų? Netikit? Tikra tiesa.
Žinoma, negalėčiau būti tokia cinikė ir tyčiotis iš žmonių, kankinamų nukleomitufobijos, viginitifobijos, nekrofobijos etc (verčiu: branduolinio ginklo, išprievartavimo, mirusiųjų baimės), BET... Savo asmenine nuomone grindžiu teiginį, kad pradėję bodėtis kasdienine buitimi žmonės paspaudžia fantazijos mygtuką ir išradingai susigalvoja kokią baimę su intencija „Imkit mane, ir užjauskit!” Tikrai labai įdomu, kokia vaikytės trauma galėjo sukelti minčių, smeigtukų, debesų ar plaukų baimę?! Tokie teiginiai duoda peno interpretacijoms. Pasvarstykime. Tarkim, kartą gyveno mažas berniukas, kuriam mama buvo prigrąsinus, kad, jei jis galvos, kas vakarą Baubas nukirps jam po plaukų sruogą. Arba gąl berniuką traumavo pasaka “Dangus griūva”? M? Ką manot?
Šiaip žmonės iš prigimties mazochistai visą gyvenimą siekiantys stiprių, išgrynintų pojūčių. Arba kaip gerb. Aristotelis pasakytų: besistengiantys sukurti save pajusdami phobos ir eleos, nuvesiančius į išganytąjį katarsį. O kam to reikia? Apsisunkinti neverta. Juk katarsis tik dar viena nuobodi teorinė sąvoka.
Tad liaukitės baiminęsi. Palikit savo fobijas giliai nukištas apdulkėjusiuose užmaršties stalčiuose. Ir drąsiai ženkit nebijodami statyti kojos.
Somnifobijos nekamuojama neriu į Jo Didenybės Miego karalystę.
Drąsių sapnų!
Rūta :*
P.S. mylimiems leidėjams linkiu atsipūtus keliaut į mikroekonomiką ir nepasiduoti V.G. Vėjo Malūnams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą